29 août 2012

Vakar, beperkant naujus kablus rugsėjo 1-ąjai, į galvą šovė tokia mintis, kad nebebus daugiau jokių rugsėjo pirmų ir kad kablus pirksiu jau kitiems tikslams. Atrodo dar visai visai neseniai, būdama kokių 13 metų, svajodavau apie tai, kaip mano gyvenimas atrodys, kai būsiu septyniolikos arba aštuoniolikos. Ir štai jau nebereikia įsivaizduoti. Ir viskas, kas ankščiau man, būnant jaunesniai, atrodė taip magiška - makiažas, aukštakulniai, vaikinų dėmesys, buvimas su draugais kavinėse iki jų užsidarymo, vyno pirkimas ir t.t. - dabar tapo įprasta. Net nepastebėjau, kada peržengiau tą ribą iš vaikystės į taip vadinamą paauglystę, nes viskas praėjo taip natūraliai ir nepastebimai. Juk žmogus net nepastebi, kada pirmą kartą pasidažei savo, o ne mamos lūpų dažais, kada pirmą kartą, eidama į miestą, mūvėjai jau savus kablus, o ne nudžiautus iš mamos, kuomet pradėjai nebesislapstyti nuo mokytojų, rūkydama cigaretę...
Man rodos, kad savo paauglystę panašiai ir įsivaizdavau - na, galbūt šiek tiek glamūriškesnę. Labai mėgdavau žiūrėti paaugliškus filmus, tokius kaip Bring It On ir panašiai, ir įsivaizduodavau save tų merginų vietose - tokią mergaitišką, visuomet besinešiojančią lūpų blizgį rankinėje, rašančią į mielus sąsiuvinius ir nešiojančią trumpus sijonus su ilgomis kojinėmis, kaip per Clueless. Apskritai, man labai patikdavo įsivaizduoti savo gyvenimą kaip filmą. Ir scenarijus būdavo nukreiptas visuomet mano naudai - na koks gi vaikas norėtų sužinoti, kad paauglystė yra ne vien vakarėliai, grožio priemonės, draugės, bet ir sunkumai dėl mokslų, nuovargis ir dar įvairios problemos, nuo kurių garantuoju nepabėgome nei viena.
Žodžiu, penktadienį su draugais lekiam pirkti žalių devynerių ir šeštadienio vakarą praleisim švesdami naujų metų pradžią - kam naujų mokslo metų, kam - universiteto, kam - darbo.

7 commentaires:

Karolina;* a dit…

Taip, ir vėl prasidės ta vadinamoji nauja pradžia:)) Sėkmės tau:)

Princess of California a dit…

As irgi sia vasara tiktai susimasciau, kad jau kitamet 18 ir net apsiverkiau! Taip pat visa gyvenima svajodavau, kaip fainai bus uzaugt, o dabar baisu daros kai pagalvoji, kad reikes paciai gyvenima savo statyt, rinktis profesija, ieskot darbo ir visa kita. Kaip is tikruju yra gera but vaiku!

kavalovoje a dit…

aš prie jūsų, mergaitės. šiurpina mintis, kad laukia paskutinė rugsėjo pirmoji mokykloje; kad laukia dar daug neatidarytų durų gyvenime...

Beach at Night a dit…

As pradejusi eiti i universiteta supratau kaip greitai uzaugau. Galvojau, kad labiausiai pasiilgsiu draugu, bet labiausiai pasiilgau mamos, galvojau, kad gyventi be jos bus kazkas TOKIO, o dabar tiesiog svajoju apie tas dienas kada parvaziuosiu namo, gulesiu savo lovoj ir galesiu paglostyti savo sune. Dziaukites kol galit savo seima, savo namais. Buti suaugusiom turesim daug laiko, o buti vaikiskom vos kelis metus.
Gražių naujų mokslo metų!

neringa a dit…

jetau, Veronika, kaip mielai tu cia... siaip as irgi pagalvojau apie tai, kad baisiai ilgesiuosi namu - tuo labiau, kai esu tokia tiesiog nenormaliai sentimentali ir beveik absoliuciai viskam jaucianti nostalgija;D

Bisous Natasha a dit…

Your blog has lovely inspirational photos :)

http://www.snowblackblog.com/

neringa a dit…

thank you! it's so amazing to hear it from somebody who's blog is one of my favorites :)