grįžau!

Oras buvo toks karštas, gatvės grindiniai tokie įkaitę, o jūra tokia švelni. Maži ir balti, gatvėse susigrūdę, namukai kėlė jaukumo įspūdį. Viskas atrodė kaip iš seno filmo - balkonuose žydi gėlės ir džiūsta skalbiniai, netoliese kniaukia katės, vietinis senukas ant jūros kranto rytais pardavinėja vaisius ir daržoves, žmonės siestos metu nuo saulės slepiasi savo mažose, vynuogėmis nukarstytose verandose ir viskas taip ramu ramu ir sava.
Ten stovėjau ir aš - vasaros vaikas - su šlapiais plaukais ir blizgančiom akim, kurios stengėsi aprėpti kuo daugiau, tarsi užrakinti viską savo atmintyje ir niekada nepamiršti. Nepamiršti skonių, kvapų, jausmų.
Mažame miestelyje, kuriame apsistojome, kas penkiolika minučių gaudė mažytės bažnyčios varpai - net ir pirmą valandą dienos, net ir ketvirtą valandą nakties. Bet varpinės gaudesiai neerzino, nes apskritai... tokioje aplinkoje niekas erzinti ir negali - iš visų pusių mus supo žaliuojantys kalnai, kažkur tolimais skambėjo liaudiškos kroatų dainos, per balkoną, įsiklausius, girdėjosi jūros mūša ir gyvenimas kelias akimirkas atrodė tobulas.