pamąstymai protingesnėmis temomis

Rizikuoju prarasti jūsų susidomėjimą blog'u, bet šį kartą tikrai nekalbėsiu apie vakarėlius, simpatijas ir kvepalus.
Kai man buvo maždaug 15 metų, sukūriau savo blogą pavadinimu Diario De Chica Nikki. Kartais jaučiuosi kalta, kad aktualiomis temomis kalbėjau dažniau, kai buvau jaunesnė, o ne dabar, kai rodos, tos temos turėtų rūpėti daug labiau. Tačiau tikiuosi, kad nemanote, kad esu tuštutė, kuriai rūpi tik tfs ir gražūs paveikslėliai.
Ne kartą kalbėjau, kad ateityje žadu studijuoti Londone ar šiaip kur nors užsienyje. Aš esu jauna idealistė - mane vilioja svetimi kraštai, noriu pažinti kitokią kultūrą, išsiugdyti platesnį mąstymo lauką, praturtinti tautinį mentalitetą. Tačiau Lietuvą myliu. Nesuprantu žmonių, kurie pasitaikius progai puola burnoti ant visko, kas yra lietuviška - valdžios, maisto, mūsų lietuviško mentaliteto, žmonių, aplinkos, miestų... Tas negatyvumas mane žudo.
Šiandien, turbūt jau kokį trečią kartą, žiūrėjau Nijolės Oželytės kalbą moksleiviams sausio 13-osios proga. Kokia protinga moteris!.. Kiek daug drąsos ir dvasinio bagažo reikia turėti, kad galėtum jaunąjai kartai išsakyti viską taip, kaip yra, nesuvyniojus to į blizgantį patriotizmo popierių. Ši moteris man yra pavyzdys. Mano siekis yra būti tokia moterimi, kurią gerbtų ne tik jaunos merginos ir sakytų ji yra pavyzdys moterims, tačiau ir vyrai. Nesu tokia protinga, kad galėčiau kalbėti praktiškai visomis temomis, tačiau savęs tuščia nelaikau. Šiek tiek nukrypau nuo temos.
Turbūt tai, ką noriu pasakyti šiuo įrašu nėra taip lengva parašyti. Tiesiog noriu, kad žinomėte, kad esu patriotė. Esu Lietuvos patriotė - žaviuosi mūsų giliomis kultūros šaknimis, sena istorija, tradicijomis. Ir nors ir žadu neužilgo palikti savo šalį, tačiau tai nereiškia, kad spjaunu į Lietuvą ir kad čia niekada negrįšiu. Noriu palikti kažkokį mažą įspaudą istorijoje, noriu, po viešnagių kitose šalyse, į Lietuvą parvežti šviežių idėjų. Noriu, kad mūsų šalis klestėtų. Labai gaila, kad mūsų mokyklose patriotizmas ugdomas gan senamadiškomis priemonėmis. Manęs neįkvepia Maironio eilės ar istorijos mokytojos pasakojimai apie Vytauto laikais gyvavusią galingą LDK. Mane įkvepia žmonės. Ir nebūtinai lietuviai. Mane įkvepia žmonės, iš kurių galime kažką išmokti. Todėl labai tikiuosi, kad mes, taip vadinama Y karta, suvoktumėme tautiškumo svarbą ir ateityje sukurtumėme savo šaliai geresnes sąlygas. Tikiuosi, kad mes būsime ta karta, kuri pastūmės Lietuvą į priekį ir ta karta, kuria istorijos vadovėliuose, po daug metų, bus žavimasi.