28 juillet 2011

dreamcatcher





Dažnai pamąstau - kodėl mes visi taip bijome savo svajonių?.. Manom, kad tai per daug nerealu, nepasiekiama, neįmanoma... Manau, kad iš tikrųjų visi giliai širdyje bijome pralaimėjome. Geriau išvis nekopti į kalną, negu skaudžiai nukristi jo pusiaukelėje.
Aš irgi kartais bijau svajoti. Nenoriu prisigalvoti kažko pernelyg nerealaus, nes paskui bijau viską sudaužyti. Bijau nusivilti ir ištrinti savo pačios sukurtą tobulumo paveikslą.
Pavyzdžiui, norėčiau studijuoti Barselonoje arba Sevilijoje. Jau dabar įsivaizduoju - šiltais, tvankiais vakarais, kai aplinkui skamba ispaniškos gitaros garsai, su draugais ispanais, jaukioje kavinukėje, geriu raudoną vyną ir dalinuosi mintimis apie perskaitytas knygas... O tada per galvą vožia realybė - kaip aš ten viena pragyvenčiau? Kalbant ne tik apie pinigus, o apie gyvenimą be senų draugų, šeimos. Juolab, kad ir mano ispanų kalba toli gražu visai netobula. Pradinuko lygio.
Arba dar pasvajoju apie Italiją - idilišką gyvenimą kur nors Pietų Italijoje arba Romoje. Pasiimčiau laisvus metelius po dvylikos klasių baigimo ir susirasčiau ten darbą. Mėgaučiausi pietietiška saule ir itališku vynu bei spaghetti. Išsinuomočiau mažą butuką kokiame nors sename name, kurių balkonuose žmonės augina gėles ir džiausto skalbinius. Pramokčiau itališkai, įsimylėčiau kokį rudaakį... Viskas atrodytų taip paprasta!.. Bet toli gražu. Ką dirbčiau nemokėdama vietinės kalbos? Kaip iš pat pradžių susirasčiau būstą?
Bet iš tiesų... nieko nėra neįmanomo. Gyvename tokiais laikais, kai globalizacija yra užvaldžiusi pasaulį ir praktiškai visur gali jaustis kaip namuose.
Jeigu auginame svajones, kaip kokį brangų augalą - jeigu suteikiame joms visas sąlygas bręsti ir žydėti - tuomet kas sako, kad iš jų negali išaugti nuostabi realybė?.. Yra toks nuostabus dalykas - minčių galia. Viskas labai paprasta - tiesiog susikoncentruoji ties vienu dalyku, kurio labai trokšti ir kasdien, geriausia prieš miegą, jį įsivaizduoji. Su visomis detalėmis, būtent taip, kaip norėtum. Tuomet protas pradeda piešti kelią kaip ta norą pasiekti ir galiausiai... tau pavyksta.

Grįžtant prie Barselonos... Žinot, kitais metais mokykloje pradedu mokytis ispanų kalbos. Kas sako, kad ispaniškai po dviejų metų nesugebėsiu susikalbėti idealiai?... Ispanų kalba buvo sena mano vaikystės svajonė. Man rodos, ji pildosi.
Wink wink.

Bučkis visoms svajojančioms

6 commentaires:

Amanda a dit…

teisingai mieloji nenustok svajot :)

Greta a dit…

Ne tik svajot, bet ir siekt svajonių! Pavyzdžiui, aš visą gyvenimą norėjau kažko panašaus, kaip Tu - gyventi svetur, tarp jaunų, žavių žmonių, su kuriais dalinčiausi naujais potyriais. Pramokti kalbų. Išvaikščioti naujus, neatrastus miestukus, išmėginti jaukiausias kavinukes ir išragauti neįprasčiausius patiekalus ir gėrimus. Mokyklą baigiau taip, kad būčiau įstojusi į kokią tik noriu nemokamą vietą. Vilniuje pragyvenimas nekainuotų taip brangiai, o jei kas, netoliese būtų tėvai ir draugai. Bet supratau, kad eiti lengviausiu keliu yra paprasčiausias svajonių atsisakymas, susitaikymas su jau paruoštu įprastu scenarijumi ir suvokimas, kad visą gyvenimą savęs klausinėsi, o kas, jeigu būčiau išdrįsusi... Dabar laukiu laiško iš vieno Europos miesto universiteto, į kurį labai labai noriu. Tikiu, kad įstojau, tiesiog nuoširdžiai, paprastai tikiu. Todėl Lietuvoje net nepildžiau dokumentų. Jei ir neįstojau, vis tiek išvažiuosiu. Noriu ne tik svajoti, o pamažu daryti. Supratau, kad kitaip niekas nejudės. Linkiu ir tau to paties! Atsiprašau, kad taip išsiplėčiau, bet tiesiog norėjau padrąsinti siekti svajonių, kad ir kaip nerealiai jos skambėtų. Ne tik nerealiai, bet ir baisiai, juk tikriausiai važiuoju į miestą, kuris patenka į brangiausių pasaulio miestų top 5. Privalėsiu, paprasčiausiai privalėsiu nedelsiant susirasti darbą, nes tėvai manęs neišlaikys ilgiau kelių mėnesių. Darbą rasti ten nelengva, ypač jei nemoki vietinės kalbos. O juk dar turėsiu mokytis tokią specialybę, kuri man kelia šiurpą dėl savo sunkumo. Bet jei neišdrįsiu dabar, tai neišdrįsiu niekada, ar ne?:) Tai va. Svajokim visos... Nuo to viskas ir prasideda:)

neringa a dit…

tavo komentaras, Greta, geresnis uz mano posta!;D butent to man ir reikejo - kazkokio realaus zmogaus pavyzdzio, kuris irgi siekia kazko daugiau ir neatsisako savo svajoniu. Labai nuosirdziai linkiu istoti ten, kur nori! aciu labai uz padrasinima ;*

La Bombe a dit…

visi Tavo postai toks įkvėpimas! net pati viską perskaičius pradėjau svajoti apie savo ale tobulą gyvenimą svetur. dieeeve, kaip norėtųsi to visko! o iš tiesų tai kas gali žinoti, gal po kokių keletos metelių susitikę kokioje mažoje ir begalo jaukioje Italijos gatvelėje tik pasijuoksim kartu, kokios naivios buvome, kad kažkada drįsome netikėti savo svajonių išsipildymu. :)

neringa a dit…

awww, kaip faina skaityti toki komentara! ;* ir is tikruju - kas ten zino, gal ragausim raudona vyna, valgysim 'margaritas' ir dalinsimes ispudziais apie savo gyvenima Italijoje;)

Everyone loves fashion a dit…

mmmm kaip as megstu pastelines spalvas ! :)