15 octobre 2011

jau pakrikštyta

Žinot, trečiadienį būdama Vilniuje stebėjau studentų fuksynas ir galvojau o, kaip gerai, kad mūsų prižadėjo neterlioti. Mhm.
Mūsų, vienuoliktokų, krikštynos vyko vakar. Viskas, žinoma, prasidėjo nuo F raidelių ant veido, o baigėsi rankų kišimu į kažkokias pliurzes, miltais plaukuose ir gulejimu ant žemės. Na, kai visa ta a la oficiali dalis praėjo, 12-tokai padalino mums alaus skardines ir jau pagaliau galėjom daryt ką norėjom. Pirmiausia, su keliomis klasiokėmis pataškėm šiek tiek baltos, ir nors aš išgėriau tik du (o gal tris?...) shotus, ji man matyt kažkaip sureagavo su mažu alaus kiekiu ir mane tiesiog BAISIAI apvilko. Šokių aikštėlėj tokių mano judesiukų gal dar niekas nematę. Juk žinot kaip būna - tik šiek tiek išgeri ir jau manai, kad esi geriausia šokėja Žemėje.
Bet šita linksma dalis greitai baigėsi, nes man pasidarė pragariškai chu**va ir buvau tiesiog priversta kviestis taxą 23:00, kuomet visos linksmybės baigėsi apie 2:00. Labai buvo gaila, bet parvaryti namo tiesiog privalėjau, nes skrandis jau numatė ateitį ir įspėjo, kad bus negerai. Žodžiu, grįžus, net nenusiploviau gražiojo veidelio ir nenusirengiau rūbų, o tiesiog griuvau į lovą ir smigau. Neilgam. Nes buvau pažadinta siaubingo siaubingo siaubingo galvos skausmo ir pykinimo. Tai va, detalių manau žinoti nenorite, bet praktiškai pakrikštyta buvau du kartus - kaip vienuoliktokė ir kaip pirmą kartą vėmusi per savo gyvenimą dėl alkoholio kaltės.

O vienuoliktokams, kurių krikštynos dar tik laukia, arba dešimtokams, turiu porą patarimų:
Nusipirkit vienkartinį lietpaltį, nuo palto visus sutrinumus bus sunku išplaut; nemaišykit skirtingų alkoholinių gėrimų; ir nesiuntinėkit 12-tokų, duodančių užduotis, nx, nes mažų mažiausiai lieps daryt pritūpkes, o jeigu esi bernas, tada išvis apie pasekmes nešneku.

Tai tiek šiam kartui, tikiuosi nors kažkam bus įdomu. Ir atsiprašau, kad taip retai rašau į čia, tiesiog netgi kai atrandu laiko blogui, paprasčiausiai neturiu idėjų apie ką galiu rašyti.

bisous!

2 commentaires:

Karolina;* a dit…

atsimenu savo krikštynas praeitais metais, kai buvau pirmokė gimnazijoje. Ir taip panašiai man buvo, kaip tu pasakojai: reikėjo rankas kažkur kišti, gulėti ant žemės užrištom akim... tik veido, ačiū dievui, nepaišė! O paskui šventėm su dvyliktokais sodyboje, tai irgi nekaip kitą rytą jaučiausi...:D bet šiaip fainai tokie dalykai, visam gyvenimui prisiminimai linksmi lieka;))

Amanda a dit…

as tai neturejau krikstynu :( bet as siandien visa diena su baisinem pagiriom tai suprantu kaip jautiesi ;D