17 septembre 2011

prie arbatos


Dievinu savaitgalius, kai pavyksta pabusti anksti. Pavyzdžiui kaip šiandien - akis, dėl kosulio kaltės, pramerkiau apie 8:30. Ir man yra tikras malonumas pasidaryti arbatos į didžiausią puodelį kokį turiu ir stebėti per langą rudeniško ryto rūką ir drėgme bei nakties lietumi sudrėkintus medžius ir šaltą šaligatvį. Gatvėje būna taip ramu - visi, kam nereikia skubėti į darbus, studijas ir mokyklas, tikriausiai dar šiltai guli lovose, susisupę į pūkinę patalynę. Galbūt jau atsinešę pusryčius į lovas, o galbūt dar sapnuojantys trečiąjį sapną. Ir viskas tokiu metu atrodo taip... nauja. Kiekvieną rytą naujas vaizdas pro langą - lapai vis rudesni, asfaltas šlapesnis ir dangus tamsesnis. Bet, kad ir kaip bebūtų keista, palyginus su praėjusiais metais, man tai nebevaro nei depresijos, nei nors menkiausio liūdesiuko. Ir nors vieną minutę šviečia saulė, o kitą ant galvos jau krenta šalti lietaus lašai, manęs tai nebetrikdo. Nebetrikdo, nei striginėjanti, dėl audrų, skaitmeninė televizija, nei šalančios kojos, nei nuo drėgmės išsidraikę ir išsipūtę plaukai, nei tas rudens kvapas, kasryt mane lydintis į mokyklą. Tas rudens kvapas - kuriame susimaišę nukritusių lapų, lietaus, šlapio šaligatvio, rūko ir automobilių išmetamųjų dujų kvapai. Turbūt dar laukiu savo ateinančios slogučio bangos.

bisous!

2 commentaires:

Morning Barbie a dit…

labai įkvepiantis įrašas :)

neringa a dit…

aciu labai! ;)